Aktorė Kamilė Andriuškaitė: visais laikais teatras buvo daugiau nei teatras

Amerikiečių teatro aktorius Lawrencas Barrettas (Lorensas Baretas) sakė, kad aktorius yra panašus į skulptorių, kalantį skulptūras iš sniego. Teatras ir aktoriaus gyvenimas visada žavėjo žmones. Ši meno forma gydo, ugdo, moko, o kažkam atsako ir į svarbiausius gyvenimo klausimus.

Nors laikai ir modernėja bei atsiranda laisvesnių teatro formų, tačiau teatro gerbėjų meilė jam niekada neišsenka. Klaipėdoje gyvenanti aktorė Kamilė Andriuškaitė atvira – jai teatras yra visoks: daug reikalaujantis ir atimantis, bet tuo pačiu ir labai reikalingas. Apie meilę menui ir ką reiškia šiandien būti aktoriumi kalbamės su klaipėdiete aktore Kamile Andriuškaite.

Jūs vaidinate dramos teatre. Kaip atpažinote savo pašaukimą teatrui ir nuo ko viskas prasidėjo?

-Iš tėvelių pasakojimų susidarau įspūdį, kad buvau energingas, daug klausiantis ir gan jautrus vaikas. Anuomet esu prirašiusi daugybę dienoraščių, ne vieną eilėraštį, mėgau skaityti. Pamenu, kad kai žiūrėdavau filmus, pajusdavau pojūčius, kurie kartais būdavo stipresni nei asmeniniai išgyvenimai. Jausdavausi kitaip, tarsi pakibusi virš kasdienybės. Matyt, kad ir profesiją pasirinkau tokią, kad per kitą tikrovę galėčiau daugiau išgyventi jausmų ir patirti visokį gyvenimą.

Ką jums asmeniškai reiškia būti aktore?

-Reikia suprasti, kad būti aktoriumi pats negali pasirinkti. Būtent šis kūrybinis kelias yra kolektyvinis darbas. Daugeliu atveju esi pasirenkamas kito: režisierius ar kastingo vadovas tave lygina ir renkasi iš daugelio kitų. O tai reiškia, kad esi psichologiniame pavojuje, nes esi nuolat vertinamas. Tai yra tamsioji medalio pusė.

Tačiau yra ir nuostabus spektaklio kūrimo procesas, kurio daugybė atėjusių žiūrovų nežino ir nemato. Atrodo, kad būnant scenoje, repetuojant, tarsi sukuriamas naujas visatos plyšelis, kuris gali būti užpildytas buvimu čia ir dabar, kuriame daug stipriau dalyvauja visi pojūčiai ir juntama neapsakoma magija. Tokie momentai nepasitaiko dažnai, bet kai nutinka – norisi daugiau ir daugiau.

Aktorė Kamilė Andriuškaitė (dešinėje) / Asmeninio archyvo nuotr.

Kokia pridėtinę vertę kuria teatras žmogaus ir valstybės gyvenime? Kam valstybei reikalingas teatras?

Visais laikais teatras buvo daugiau nei teatras, kuris tenkino ne tik estetinius žmogaus lūkesčius, bet ir keldavo socialiai rūpimus klausimus. Spektaklio turinys, rūšys ir formos kisdavo atsižvelgiant į laiką, priklausomai nuo aktualijų, stiliaus bei žiūrovo lūkesčių. Bet dabar, pasibaigus pandemijai ir grįžtant į teatrus, tikrai puikus metas kiekvienam pagalvoti, kam jam reikalingas teatras.

Kokį teatrą matote šiandien ir kaip jis gali padėti mūsų dabartiniams  laikams?

-Visi teatro stiliai turi teisę gyvuoti, nes kiekvienas iš jų turi numatytą unikalų savo kelią ir laiką, o žmonės turi pasirinkimo laisvę bei supratimą elgtis pagal vidinį potraukį. Kokia visuomenė – tokia ir kultūra. Kaip ir žmogus, kiekvienas vienintelis unikalus ir nepakartojamas, taip ir kūrybiškumas neturi numatytų formų, todėl ir teatras yra visoks.

Manau, kad tai kolektyvinė žmonių vaizduotė, o atidus spektaklio tyrinėjimas, gali mums daug ką atskleisti apie mus pačius – kuo mes tikime, kaip elgiamės ir kaip turėtumėm elgtis.

Jei nebūtumėte aktorė, kuo būtumėte?

-Šiuo metu nemažai galvoju apie tai, bet, kol kas, vis dar, neturiu atsakymo.

Ne tik vaidinate – jūsų gyvenime svarbią vietą užima ir šokis. Ar vien aktorystės jums negana?

-Judėjimas yra labai įdomus dalykas. Kiekvienas kūnas atsineša savo žodyną. Per savo patirtis, per žinias, per specifiką ar energetiką šokant atsiveria tokie judesio archyvai, kad net patį nustebina. Įdomu stebėti, kaip veikia kūnas, ir suvokti, kad galima išeiti iš kūno ir tapti kažkuo kitu. Binarinis santykis tarp kūno ir dvasios. Taip suvokiu ir patį teatrą.

Sakoma, kad šiais moderniais laikais į teatrą žmonės nebežiūri kaip į vertybę, į jį eina, kad ir su džinsais.  Kaip tai vertinate? Kaip kinta publika ir jos skonis?

-Galvojant apie amžinąsias vertybes, manau, kad laikmetis nelabai svarbus. Geras spektaklis tas, kuris įprasmina laiką. Viskas, ką mes vertiname, yra nepaprastai ilgo asmeninio, kultūrinio ir biologinio vystymosi rezultatas. Ir tai lemia mūsų platų žvilgsnį į pasaulį. Be abejo, publika ir jos skonis menui keičiasi, bet taip ir turi būti.

Išgyvename jautrius laikus, kai kultūra buvo atgaivinta veikloje kone paskutinė. Kaip šiandien teatras žada prisijaukinti žiūrovą, kuris buvo atpratintas nuo bendrystės kūrimo?

-Teatras – tai kontaktinis menas, todėl karantino laikotarpiu tapo jautriausia ir pažeidžiamiausia kultūros dalis. Karantino metu buvo momentų, kai aiškiai supratau, kad teatras nėra būtinybė. Be abejo, kultūros trūksta, tačiau manau, kad didžioji užduotis – kurti pagrindinį vaidmenį gyvenime, pamatyti grožį buitiniuose vaizduose, išmokti kūrybingai leisti laisvalaikį ir nuolat atrasti naujus dalykus. Ir dabar, praėjus izoliaciniam laikotarpiui, manau, kad teatras turėtų jautriau įsiklausyti ko iš tiesų žiūrovas išsiilgo, o ne pulti užsiimti saviraiška. 

Aktorė Kamilė Andriuškaitė / Asmeninio archyvo nuotr.

Kaip mums išmokti vėl būti kartu po ilgos atskirties ir vienatvės?

-Manau, kad pirmiausia reikėtų kelti klausimą, kaip išmokti būti vienam. Nors vienišumas gali bauginti – susidūrimas su vienatve ar atskirtimi yra neišvengiamas. Todėl manau, kad svarbiau gilintis į klausimą kaip būti vienam tam, kad mokėtumėme gyventi bendrystėje.

Nors buvome priversti laikytis socialinės distancijos, mus supo daug informacinio triukšmo: žinios, socialiniai tinklai, kompiuteriniai žaidimai ir kita potencialiai destruktyvi veikla, kuri greitai pripildo išoriniais įspūdžiais.

Vis sunkiau tampa pasilikti tyloje. Suvokti save – viena didžiausių ir manau, kad sunkiausių mūsų gyvenimo užduočių. Tam yra du keliai. Vienas – atskirtyje, kitas – bendrystėje. Dualumas – vienatvė ir bendrystė – visada šalia.

Visuomenė išgyvena emocinę krizę. Kaip menai gali prisidėti prie palankios terpės kūrimo kiekvienam iš mūsų?

-Jerzy Grotowskis (Ježis Grotovskis) rašė, kad „aktorius įdomus todėl, kad jis yra žmogus“. Manau, būtent scena gali iš taip arti atskleisti žmogaus silpnybes, parodyti menkumą, pažeidžiamumą, žiaurumą. Aktorius gali būti ir veidrodis, leidžiantis save ar kitą matyti tam tikrose aplinkybėse.

Kaskart prieš spektaklį yra baimė ir neužtikrintumas, nes kuriamam herojui – tai ribinės situacijos, o aktorius turi visiškai apnuoginti savo vidinį pasaulį. Visada yra baimė, kad žiūrovas nesupras personažo, neišjaus jo gyvenimo, neišgirs jo pagrindinių eilučių. Manau, kad būtent tai ir yra bendras teatro tikslas – parodyti žiūrovui slapčiausias emocijas, ir leisti jausti visu kūnu ir siela.

-Ačiū už pokalbį.

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

ATSAKYTI

Įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

REKOMENDUOJAME

1.2% paramos skydelis
Patreon paramos skydelis
Paypal paramos skydelis
banko paramos skydelis
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJ0YXB0aSBzYXZhbm9yaXUifQ==
eyJhbGwiOiJiYW5rbyBwYXJhbW9zIHNreWRlbGlzIiwicG9ydHJhaXQiOiJwcmFuZSJ9

PASIRAŠYK SVARBIAS PETICIJAS

NAUJAUSI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte
Laikmetis.lt naujienlaiškis