Evangelistas Lukas pasakoja apie Jėzų, keliaujantį per Galilėjos kaimus. Viename iš tų kaimų Jėzus buvo pakviestas pailsėti ir pasivaišinti. Namų šeimininkė Morta ruošė kuklias vaišes, o jos sesuo Marija atidžiai klausėsi Jėzaus kalbos. Viskas vyko labai natūraliai: reikėjo paruošti vaišes, bet ir nepalikti Jėzaus vieno. Morta, kaip ir jos sesuo Marija, tikriausiai būtų mielai klausiusi Jėzaus kalbos, bet reikėjo netikėtai užsukusiam svečiui paruošti vaišes. Evangelistas, atpasakodamas šį įvykį, pastebi, kad Morta tuputį pyktelėjo ant sesers, sėdėjusios prie Jėzaus kojų ir jo klausiusios. Jėzus išnaudojo progą, pasakydamas, kad žmogaus gyvenime svarbiausia yra ne veikla, bet klausymasis, ką kalba Dievas.
Šis Evangelijos pasakojimas gali įnešti sumaišties; galime pamanyti, kad Jėzus nuvertino geras Mortos pastangas. Iš tikrųjų, Jėzus papeikė Mortą ne dėl to, kad ji ruošė vaišes, bet kad perdėtai buvo susirūpinusi tik vaišėmis ir ne tuo, ką kalbėjo Jėzus.
Evangelijos pamoka akivaizdi: net darant pačius geriausius darbus reikia neužmiršti paties svarbiausio – klausytis Dievo žodžio: „Morta, Morta, tu rūpiniesi ir sielojiesi daugeliu dalykų, o reikia tik vieno. Marija išsirinko geriausiąją dalį, kuri nebus iš jos atimta“ (Lk 10, 41–42).
Kada ir kokiu būdu mums kalba Dievas? Ir kada mes jo klausomės? Dievas nuolat mums kalba per savo kūriniją. Psalmininkas sako: „Dangūs apsakinėja Dievo garbę, žvaigždėtas dangus skelbia jo rankų darbą. Jų žinia skamba visoje žemėje, jų žodžiai girdėti iki pat pasaulio pakraščių“ (Ps 19, 2. 5). Mums tik reikia, kad, matydami Dievo sukurtą pasaulio grožį, kaip ta Evangelijos Marija klausytume mums kalbančio Dievo.
Dievas mus kalbina per įvykius ir išgyvenimus – malonius ir skausmingus, tik reikia šiek tiek mūsų pastangų, kad per tuos įvykius girdėtume mus kalbinantį Dievą.
Mes ypač esame Dievo kalbinami per jo žodį, randamą Šventajame Rašte. Todėl Šventasis Raštas turi būti mūsų parankinė knyga, kurią kasdien reikia atsiversti ir bent trumpai paskaityti. Kartais Dievas per Šventąjį Raštą mums prakalba labai įtaigiai ir galingai.
Menu vieną dieną, kai aštuoniasdešimt trečiaisiais metais kalėjau KGB kalėjime. Slinko sunkios tardymo dienos, ir nuotaika buvo labai slegianti. Vieną dieną, slegiamas depresyvių minčių, atsiverčiau Šventąjį Raštą ir skaičiau Jėzaus kalno pamokslą: „Įsižiūrėkite į padangių sparnuočius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina. <…> Pasižiūrėkite, kaip auga lauko lelijos. Jos nesidarbuoja ir neverpia, bet sakau jums: nė Saliamonas pačioje savo didybėje nebuvo taip pasipuošęs kaip kiekviena iš jų.<…> Taigi nesirūpinkite rytdiena, nes rytojus pats pasirūpins savimi. Kiekvienai dienai gana savo vargo“ (Mt 6, 26.28–29.34). Beskaitant šiuos Jėzaus žodžius, širdyje atsirado didelė ramybė: juk esu ne tik Bažnyčios priešų rankose, bet, svarbiausia, esu Dievo delnuose, ir reikia tik visiškai pasitikėti Dievo Apvaizdos vedimu. Ir Dievo Apvaizda neapvylė: perėjau lagerius, Sibirą ir sugrįžęs vėl galėjau ilgus metus tarnauti tikintiesiems.
Mes ypač klausomės mums kalbančio Dievo, kai švenčiame Mišias ar adoruojame Švenčiausiąjį Sakramentą. Tuomet mes realiai esame Dievo artumoje ir galime klausytis mus kalbinančio Jėzaus. Ar gerai išnaudojame šias progas, kad girdėtume mus kalbinantį Dievo balsą?
